XVII a. pabaigoje, pačiame olandų keramikos gamybos įkarštyje, Delfto mieste veikė ne mažiau nei 33 keramikos dirbtuvės. Keramikos žiedimo ir degimo procesas nuo molio paruošimo iki galutinio produkto atvėsinimo ir paruošimo prekybai užtrukdavo iki dviejų savaičių.
Tradicinė Delfto keramika buvo gaminama naudojant molio mišinį sudarytą iš vietinio molio, tirštesnio vokiško molio ir sauso mergelio iš Turnė regiono Flandrijoje arba Anglijos. Prieš glazūravimą, molio gaminiai turėjo pereiti pirminį išdegimą. Krosniakūriai įkaitindavo krosnis iki temperatūros siekiančios 800-1000°C. Dirbiniai degimo metu tapdavo tvirti ir įgaudavo šviesiai rusvą atspalvį. Tada jie būdavo pilnai panardinami į baltą neskaidrią alavo glazūrą ir toliau dekoruojami spalvotais pigmentais pagal meistro sumanymą.
Garsusis mėlynas pigmentas dažnai sutinkamas Delfto keramikoje – tai kobalto oksidas, kuris buvo išgaunamas Vokietijoje. Tik užteptas ant balta glazūra dengto keramikos dirbinio jis atrodė tamsiai pilkas, tačiau antrojo degimo metu, karščio dėka šis pigmentas virsdavo ryškiai mėlyna spalva. Tam kad objektas įgautų daugiau blizgesio, kartais jis būdavo papildomai padengiamas švino glazūra. Šis procesas žinomas olandišku ‘kwaarten’ terminu.
Paruošti glazūruoti dirbiniai būdavo sudedami į specialius degimo indus, kurie apsaugodavo juos nuo liepsnų ir dūmų degimo krosnyje metu. Dirbiniai specialiuose degimo induose būdavo atskiriami tribriaunėmis tarpinėmis. Šios palikdavo mažus įspaudus glazūroje indo apačioje ar blogojoje pusėje. Todėl šie įspaudai yra vienas iš skiriamųjų antikvarinės Delfto keramikos bruožų. Tas pats taikytina ir mažiems glazūros netobulumams. Glazūros nuskilimai yra labai naudingi norint įsitikinti antikvarinio Delfto keramikos dirbinio autentiškumu. Vietos, kuriose nuskilusi glazūra atidengia šiltos, šviesiai rusvos spalvos ir šiek tiek rupios tekstūros molio pagrindą, primenantį smėlį ar plytą, liudija keramikos gaminio amžių ir laikotarpiui būdingas gamybos medžiagas.
Kitas išskirtinis antikvarinės Delfto keramikos bruožas yra glazūros paviršiuje aptinkami maži, glazūra nepadengti taškiukai, anglakalbėje vartosenoje dar vadinami ‘peppering’. Šie netobulumai atsirasdavo kai oro burbuliukai įstrigę glazūroje, susproginėdavo gaminio paviršiuje degimo krosnyje metu. Todėl jeigu susidūrėte su Delfto keramikos gaminiu pasižyminčiu itin lygia glazūra, be menkiausių nuskilimų ar kitų netobulumų, turėtumėte būti itin atsargūs. Tobuli antikvariniai pavyzdžiai yra itin reti, ir kadangi didžioji dalis šių gaminių buvo skirti praktiniam naudojimui, nereikėtų stebėtis nedideliais nuskilimais ties dirbinio briaunomis ar pagrindu.
Priešingai populiarai nuomonei, didžioji dalis Delfto keramikos dirbtuvių neženklino savo gaminių. Keramikos ženklinimas kiek išpopuliarėjo XVII a. antrojoje pusėje, tačiau XVIII a. vėl ėmė nykti.
Alavo glazūros technika Delfto meistrų naudota iki maždaug 1850-ųjų. Todėl gaminius sukurtus tarp 1620 ir 1850 galime vadinti antikvarine Delfto keramika. Po 1850 Delfto meistrai perėmė naujas, modernias gamybos technikas, todėl keramikos sukurtos vėlesniu laikotarpiu nereikėtų painioti su antikvariniais pavyzdžiais.